Sakyk, tu angelas, gal deivė?
Nužengus iš dangaus skliautų,
Į pragaro nykias tamsybes
Atvert manų aklų akių.
Kodėl man apsireiškei
Savo dieviška šviesa?
Ir širdį privertei vėl plakti,
Kuri jau mirčiai buvo pasmerkta...
Esu apstulbintas nekalto grožio,
Tavų nežemiškų, švelnių akių.
Suakmenėjęs negaliu ištarti žodžio,
Sukaustė lūpas – tai ką prieš save regiu.
Nesitikėjau, to ką pamačiau,
Tarsi „Pandoros skrynią“ būčiau atidaręs.
Pakerėtas apžavo likau
Ir sveiką protą dėl tavęs praradęs!
O gal tu tik miražas nuostabiam sapne?
Kurį man buvo lemta susapnuoti.
Nes nevertas deivės mirtingasis, kaip aš,
Kurio likimas tau žemai po kojom pulti...