Santrauka:
Nenoriu be jo gyventi:(
Kai manęs neliks – nors vieną sykį
Tu sustosi tarsi nejučia
Ir mane šešėly pamatysi -
Švies naktis vilkolakio delčia.
Pagalvosi: neramiai dunksnoja
Įkyrokas prietemos lietus –
Bet tai aš vartysiuos Tau po kojom,
Vos paliesdama malda padus.
Ryt laimingas, apkabinęs meilę,
Tu su ja klajosi palengva.
Krisiu žemėn panarinus galvą,
Vėl numirus ir užkasama.
Bus ir taip - įsukus laimės valsui
Palytėsi sruogas jos juodas –
Aš išblyškus Tau pasivaidensiu,
Priekaištaudama, kad nebėra manęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-02-13 19:54:31
Jūs esat verta viso pasaulio sakurų žydėjimo.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-02-03 20:10:19
suprantu, ką išgyvenate...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-02-03 13:30:29
kažkodėl šiandien daug nevilties,nusiminimo kūriniuose...
Čia patiko.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-02-03 11:54:44
Imu...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-03 10:32:39
puikus ir itin skaudus kūrinys...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-02-03 02:15:14
išdunksnotas jausmas,giliai,giliai...žaviuosi šios autorės eilėmis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-03 00:47:57
Fantastiškai. Man taip patikooo. Paimsiu į mėgstamiausius. Ačiū.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-03 00:18:34
Nors ir sunkios mintys, bet gražiai išreikštos...