Prisimenu, kaip kitados
Aš laukdavau Tavęs prie lango,
Kartodama žodžius maldos,
Akis pakėlusi į dangų.
Kad baigtųsi greičiau diena
Ir pasirodytų mamytė,
Krepšely duona nešina
Ir pasakytų man:,, Saulyte,
Aš sugrįžau, mes vėl kartu
Miegok, paglostysiu galvelę. “
Taip gera buvo ir ramu,
Bet baigės žemėj tavo kelias.
Tik iš dangaus lietaus lašais
Suvilgai švelniai mano skruostus,
Man laiškus žvaigždėmis rašai
Ir saulės spinduliu paglostai.
Tu išėjai visiems laikams,
Palikusi mane prie lango.
Ko lauksiu, pasiguosiu kam,
Kam beištarsiu vardą brangų?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-02-04 17:35:10
Aciu .Svelnu ir ilgesinga .I megstamiausius
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-02-03 09:59:59
Kokie švelnūs prisiminimai. Nuoširdžiai ilgesingai šventas atminimas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-02 22:14:39
Labai tyras, lengvai eiliuotas...ir tikras jausmuose :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-02 21:03:11
Ilgesinga, švelni ir šventa meilė. Gražu.
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-02-02 20:39:34
Gilmei paprastumas. Ačiū
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-02-02 20:19:27
Amžinoji meilė Mamai. Tokia jau ji yra.