Nebyliai šnabžda rytas: - Kada gi tu padvėsi?
Laižydamas, spinduliais švelniausiais, nuogą kūną.
Bet vis tiek iš lovos per kančias keliesi,
Įsispyręs, nuo pagalvės, bandai atplėšti snukio skūrą.
Ir kaip visada prie migio laukia viena šliurė,
Nes kita it tas šakalas, šiepdama nasrus, pasislėpus tyko...
Kojas įspraudęs pro langą instinktyviai pažiūri,
Kas per oras laukia – lis, ar jau palijo...
Akimis nedrąsiai per lubas prabėgi,
Tikėdamasis surasti jau paruoštą kilpą...
Galvą nuleidi nusivylęs, link arbatinio pėdini,
Suvartot dozę kavos, nes jau vokai nervingai virpa.
Batoną riekiant į rankas papuola peilis,
Iškreiptos mintys tepant sviestu valdo,
Taip noris įsibėgėjus iš visų jėgų širdin įsmeigti
Ir nematyt daugiau, nejaust to kasdieninio karo.
Stengies susivaldyt dantis sukandęs, kumščius sugniaužęs,
Nes tas pilstymas iš tuščio kiauran iš lėto varo į depresiją,
Prisiverti, šiaip taip, eit į dienos šviesą akimis užmerktom,
Su mintim viena: - mirsiu, bet šitą dieną nugalėsiu...