Tą naktį buvome be kaukių ir be grimo
Ir naktį tą sakei švelnius žodžius.
Tą naktį mūsų kalbos greit nurimo,
O gal šventa aistra užvaldė mus?
Už lango pūtė šaltas šiaurės vėjas
Ir kažin kas dainavo naktį tą.
Bet nei dainų, nei vėjo negirdėjom,
Nes degė mūs ugnis nepaliesta.
Bet nieko neatsimenu iš tos nakties:
Kodėl ir kas tada mus pastūmėjo?
Tik vieno neištrinsiu aš išties-
Karštos lyg sapnas nuodėmės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-02-01 13:50:43
Eiliukas be grimo. Bet ir be veido.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-31 16:00:08
Nesakau, kad negražu: I posmas iš ties palankiai ir romantiškai nuteikia.
Kiti du - supaprastina. Taip, jausmai...tik kiek per intymiai pateikti. Juk poezija, lyrika pageidauja kiek paslapties, išraiškingesnio rūbo.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-31 15:26:24
Teisingai kolegės kalba.
Vartotojas (-a): elvinamacytė
Sukurta: 2010-01-31 14:43:55
O kam vedžiot aplinkui?
Kiekvienas kitaip įsivaizduoja :P
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2010-01-31 14:17:08
Labai tiesiai viskas išreikšta...
Galima subtiliau :)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2010-01-31 14:12:31
tarsi per daug " tos nakties" tiesiai. įdomiau būna, kada aplinkui kalbama ir suprantama, jog tai apie tą naktį...