Išduodama, užmirštama ir teisiama,
Kasdien melu prie kryžiaus kalama.
Ne, tu ne pamotė iš pasakų pikta -
Mūsų valstybė, priskėlusi, laisva.

Ir skriaudžia kala, kol kas visai ne svetimi,
O sūnūs - jau užaugę, sako, jie savi,
Tiktai už žemės gabalą, už aukso puodą,
Už garbę pirktą, purviną ir juodą
                                          bet ką  parduoda.

Gal ne visi, tik tie, kurie turtingi, galią turi,
Kurie monetų akimis į dangų – žemę žiūri,
Kuriems lietuviška kalba, tauta - tai niekis,
Tiktai valdžia, tik pinigai – galinis siekis.

Akla tava Temidė, kaip elgeta prie tako,
Žmonių kančios ji jau negirdi ir nemato.
Nemato melo mažo, didelio, net iš ministro.
Jai jau tas pats, akyse rastas ar tik krislas.

Greit Nemunas plukdys ne vandenis iš upių ir upelių,
Bet ašaras neapgintų mažų vaikų, bedarbių ir senelių.
Kuriems beveik neliko duonos, nors truputėlio saulės
Po suvešėjusia skriaudos skraiste, skraiste apgaulės.

Mergaitę mažą nuskriaudė begėdžiai dėdės.
Ir ką? Bus kas užtars? Oi ne. Jie ir toliau lyg nieko sėdi.
Ne, ne ten, kur kieti gultai, kur langų plieninės grotos.
Namuose sėdi, šiek tiek sujaudinti, tačiau patogiai, sotūs.

Korupcijos teta galingąjį užjaučia ir užstoja,
Ministro portfelį balčiausią dovanoja,
Reformos širma – nunertas tinklas naivuoliams apipinti.
Esmė? Jinai kasdieniška ir paprasta – „kyšiukui“ imti.

Lyg viską turim, ko tikrai valstybei reikia -
Valdžios mašinos dūmina, bet veikia,
Kartais paleidžia garą Seimas, Prezidentė, Vyriausybė.
Tik tos naudos tiek pat – palikusios riestainių skylės.

Šiaip žmonės darbštūs ir geri, labai geri,
Tiktai kentėjimui, kantrybei pasmerkti.
Rinkimuose, loterijoj, vis žaidžia, žaidžia,
O tos sėkmės, kaip nėr, taip nėr, kaskart apleidžia.