Ruduo. Tamsioje, retai išdėliotais žibintais gatvėje šlubuodamas juda šešėlis, manevringai nepraleisdamas nei vienos balos jis juda į kairę, arba į dešinę, priklauso iš kurios pusės pažiūrėsi, Jo burnoje smilksta seniai pridegta cigaretė, rankos sukištos į ilgo palto kišenes, ant galvos sena skrybėlė, tikriausiai senelio, eina jis čia ne pirmą kartą todėl juda nesustodamas ir tikras dėl kiekvieno savo žingsnio, sustoja prie nieko neišsiskiriančio namo, lipa laiptais, pasiekęs duris į jas nebeldžia, ir neskambina, išsitraukia iš dešinės arba kairės, priklauso kaip pasižiūrėsi, kišenės raktą, pavienį, be jokių bereikalingų pakabukų. Jis praveria duris ir įeina į vidų, nusivelka paltą, jį pasikabina kartu su skrybėle, nusiauna batus, ir pajudinęs dešinę koją tris kartus į priekį, o kairę keturis, jis pasuka į virtuvę, dešinėj pusėj, jis užsiverda puodelį arbatos ir atsisėda ant kėdės priešais langą, kambaryje tamsu, tačiau jo veidą apšviečia tie patys retai išdėstyti gatvės žibintai, vyro veidas nusėtas randais, nosis kreiva, o lūpose nėra jokio raudonio, jis sėdi ir laukia, jis nori pamatyti tą patį vyrą einantį gatve, pamatyti save, iš šono, pamatyti kaip jam pro akis praeina visas jo gyvenimas, kaip atsiranda randai ir šlubuojanti koja, kaip lėtai praeina praeitis, bet tai neįmanoma.
Arbata užvirė, viskas juda į priekį.