Pražilę debesys vis pusto blausiai
Šalčių dantys kala ilgesio stulpus
Prieš ką palinko eifeliai lyg uosiai
Apkerėjo sielą liūdesio laiškuos
Pats išminsiu likimui baltas vėžes
Savo glėby stiklo rožes auginsiu
Tirpsta žaizdos į būtį mano gelmes
Nulaša jausmas per šovinio skylę
Prieš tikrą gerumą klaupiuosi uosiu
Sodams pavydžiu to žilstančio speigo
Pralekia kulkom gyvenimas visas
Tik neprašyk nusišauti prieš meilę
Prieš gerumą nukrinta meilės sparnai
Ir mes pražylam vienintelį kartą
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-14 17:24:20
Rimuojasi sunkiai... ir mintis (tikliau pats pateikimas jos/įvaizdžių išraiška) - patikėti ja nesugebėjau...
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-02-10 06:48:08
Autoriui siūlyčiau pabandyti garsiai išraiškingai perskaityti kūrinį... Mėginau keletą kartų. Na stringa ritmas, nors tu ką... ir nesirimuoja, o juk konkursas – soneto visgi... Nors, pavyzdžiui šis sąskambis gan įdomus – „klaupiuosi uosiu“. Balansuojama ties mėginimu pateikti įdomių įvaizdžių, kuriuos „nušluoja“ banaloki vaizdiniai, ir ties mėginimu „suklijuoti“ konkursinį darbą. Žodžių klampume įžvelgiu nuoširdumo, kurį persmelkia tam tikri, mano galva, nelogiškumai arba prasmės, gylio stoka: „Tik neprašyk nusišauti prieš meilę“ – galima nusišauti ir ne tiesiogiai, taip peržengiant savo ribotumą ir žmogiškąjį bailumą... arba „Prieš gerumą nukrinta meilės sparnai“ – Gerumas aukščiau už meilę??? O jei „meilę“ parašytume iš didžiosios raidės, manau, jai jai niekas niekada daugiau nebenukristų. Sėkmės.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-31 18:36:00
Gausingos metaforos, bet aprašomojo pobūdžio, jausmo kaip ir nėra.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-31 02:16:37
Užkabino paskutinės dvi eilutės. Galbūt taip ir yra...