Pražilę debesys vis pusto blausiai
Šalčių dantys kala ilgesio stulpus
Prieš ką palinko eifeliai lyg uosiai
Apkerėjo sielą liūdesio laiškuos

Pats išminsiu likimui baltas vėžes
Savo glėby stiklo rožes auginsiu
Tirpsta žaizdos į būtį mano gelmes
Nulaša jausmas per šovinio skylę

Prieš tikrą gerumą klaupiuosi uosiu
Sodams pavydžiu to žilstančio speigo
Pralekia kulkom gyvenimas visas
Tik neprašyk nusišauti prieš meilę

Prieš gerumą nukrinta meilės sparnai
Ir mes pražylam vienintelį kartą