Stebėti veidus žmonių, kurie įkvepia,
skaityti eiles tų, kurie turi dievo dovaną,
mąstyti apie gyvenimo laiką,
kurį barstai saujom:
pasėji arba leidi vėjais.
Klausytis lėtos muzikos ir galvoti, jog esi tyloje,
nes tyloje visuomet kažkas girdisi,
kitaip tik kurčnebyliams ji būtų pasiekiama…
Nežinia, kaip ir nežinia, kodėl,
bet kartais reikia
pasikviesti į namus liūdesį.
Tegul šnara plyšiuose.
Vis tiek mano indai – tai tik
tūkstančiai rėčių.
Šis dubuo niekuomet nebus pilnas.
Taip jau gimus širdy įrašė:
Pakels daug, sukurs daug, mylės daug…
ir neišmatuosi, nepasversi, žmogau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-02-14 20:41:11
Prasmingi apmąstymai, patiko...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-29 20:58:03
Visada reikia fono, be jo būtų tuščia. Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-29 17:56:57
Dvi priešpaskutinės eilutė gramzdina. Be jų tikrai būtų geriau.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-01-29 15:10:04
Prasmingi apmąstymai, gražiai išsipina. Su malonumu perskaičiau.
...mano indai – tai tik
tūkstančiai rėčių.
Šis dubuo niekuomet nebus pilnas. - žavi išmintinga metafora.
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-01-29 14:28:13
labai gerai parašyta, kaip visada, labai patiko :)