Stebėti veidus žmonių, kurie įkvepia,
   skaityti eiles tų, kurie turi dievo dovaną,
      mąstyti apie gyvenimo laiką,
            kurį barstai saujom:
         pasėji arba leidi vėjais.
Klausytis lėtos muzikos ir galvoti, jog esi tyloje,
nes tyloje visuomet kažkas girdisi,
kitaip tik kurčnebyliams ji būtų pasiekiama…
     Nežinia, kaip ir nežinia, kodėl,
              bet kartais reikia
      pasikviesti į namus liūdesį.
          Tegul šnara plyšiuose.
      Vis tiek mano indai – tai tik
               tūkstančiai rėčių.
Šis dubuo niekuomet nebus pilnas.
Taip jau gimus širdy įrašė:
Pakels daug, sukurs daug, mylės daug…
ir neišmatuosi, nepasversi, žmogau.