Dabar nebetikiu į dievą,
visagalį dangaus ir žemės sutvėrėją,
kaip lemiantį žmogiškuosius paklydimus,
bet tikiu tais, kurie liudija jį kaip meilę,
o pastarąją kaip tiesą.
Dabar beveik nebeatmenu tavo veido,
bet nepamirštama yra tavo tiesa,
ypač toji apie dykumas
ir gimdančius juose oazes.
Dabar einu per dykumą,
ištroškusi ir apkvaitusi nuo karščio,
kasdienybės, primityvaus klegesio,
ne paukščių, žmonių, prisimenu
ir regiu tik dvi akis vandenyno spalvos.
jujut
2010-01-26 23:09:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-27 02:05:39
subtilus ėjimas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-27 01:55:20
O juk akys ir yra sielos veidrodis, jos nesikeičia net su metais. Bet čia ne apie tai, tiesiog tai ėjimas pas jį, pas tą, kurio gal būt nėra, o gal būt bus...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-27 00:02:07
dailus