Dabar nebetikiu į dievą,
visagalį dangaus ir žemės sutvėrėją,
kaip lemiantį žmogiškuosius paklydimus,
bet tikiu tais, kurie liudija jį kaip meilę,
o pastarąją kaip tiesą.
Dabar beveik nebeatmenu tavo veido,
bet nepamirštama yra tavo tiesa,
ypač toji apie dykumas
ir gimdančius juose oazes.
Dabar einu per dykumą,
ištroškusi ir apkvaitusi nuo karščio,
kasdienybės, primityvaus klegesio,
ne paukščių, žmonių, prisimenu
ir regiu tik dvi akis vandenyno spalvos.