Skaudžiai aižėja pojūčių ledas.
Dienos tyliai beldžias į langą.
Širdyje auga nuojautos pradas -
Tarsi medžiai į darganos dangų.
Ir vienodai vis kala į galvą
Atminties genys tuos metus,
Kai, įkopęs į aukštąją kalvą,
Rinko pyktį pelynas kartus.
Kur ta pykčio tulžis išsiliejo,
Nežinau, te ir nieks nežinos,
Tik versmės randas gilėjo,
Užpustytas žiemos dyvynos.
Tiktai kirto lyg žaibas į širdį
Praeities kalavijas dantytas -
Kas iš skilusio veidrodžio žiūri, -
Lyg tai tu, o gal visiškai kitas?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-27 01:02:03
Patiko, iš tiesų toks vyriškai perteiktas jausmas.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-26 23:32:35
toks tvirtas,vyriškas eilius,išgryninta nuojauta.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-26 13:49:41
padirbėta, bet ir rezultatas – vertas dėmesio.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-01-26 13:14:49
Skausmingas, jautrus...Sugėlė...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-26 11:05:27
Sklandi minties eiga. O pabaiga tikrai gera - netikėta.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-26 08:45:08
Įdomi pabaiga. Ypač dantytas praeities kalavijas.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-01-26 04:43:24
Puikus eilėraštis, nors ir daug jame skaudžios nuojautos. Taip, žmogaus jausmų upė tokia plati.