Skaudžiai aižėja pojūčių ledas.
Dienos tyliai beldžias į langą.
Širdyje auga nuojautos pradas -
Tarsi medžiai į darganos dangų.

Ir vienodai vis kala į galvą
Atminties genys tuos metus,
Kai, įkopęs į aukštąją kalvą,
Rinko pyktį pelynas kartus.

Kur ta pykčio tulžis išsiliejo,
Nežinau, te ir nieks nežinos,
Tik versmės randas gilėjo,
Užpustytas žiemos dyvynos.

Tiktai kirto lyg žaibas į širdį
Praeities kalavijas dantytas -
Kas iš skilusio veidrodžio žiūri, -
Lyg tai tu, o gal visiškai kitas?..