Santrauka:
Prosenelei (1912-2010)
Per sniego lygumas
išbalusius nuo speigo klonius
Brendu
apsunkusiomis
ledo kojomis
Sušalus žemė – nejautri
Ledinė mano siela –
atsigauna
iš šalto miego
keliasi
Jau mano lygumos,
laukai,
mano baltas speigas
mano kloniai –
Mano balti
Namai
_ _ _ _ _ _ _
Aš suklumpu – ir vėl keliuos
Ir vėl žengiu
Artyn
Sustingęs kūnas –
Siela atkakli
Ir su kiekvienu
degančiu žingsniu
Ryžtas
šakojasi ir žydi
Einu tolyn
kapojant dangaus ledui veidą,
Ir kuo toliau – sunkiau
Ir vis skaudžiau
Ir jei ne Tu, Tėvyne,
Jei ne Tu po mano kojom
Žinau – nebepaeičiau žingsnio
aš pirmyn –
Namolio
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-01-25 17:59:48
dėkoju :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-25 10:50:19
Įdomu buvo skaityti. Skausminga tema.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-25 00:17:02
"Sustingęs kūnas –
Siela atkakli" - tai svarbiausia.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-24 23:15:11
...namolio...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-24 20:40:09
"kapojant dangaus ledui veidą" - eilutė, kuri bent mane skaitant tekstą sustabdė - kažkaip nenoriai ji draugauja su kitomis savo kaimynėmis. Tiesiog kai kurie posmeliai daug geriau atrodytų, jei egzistuotų kaip savarankiški individai. Esmė, jog ilgus darbus sunkoka išlaikyti taip, jog niekas nepasimestų ir viskas deramai kartu galėtų suteikti.
Dar šiek tiek įdirbio reikėtų ;)