2. Įsikūnijimas

                  (...)Ar suvokia, kas šitą laiką,
                  Kuomet į sceną Viešpats žengia?
                  Bet argi žengia? Kas jį regi?
                  Juk scenoje tik jis, konferansjė.
                  Vaidinti moka, besarmatis,
                  Tai va ir šnekasi lyg su Dievu,
                  Kad publikai ir jam
                  Nebūtų nuobodu,
                  Bet šit išgirstam kitą balsą -
                  Įsakmus!
                  Retoj žmogaus gerklėj
                  Toks būna.

VIEŠPATS
Galėčiau nesisveikinti -
Ir net žinau,
Kad būtent taip reikėtų,
Nes visuomet juk su Jumis.
Štai žiūrit ir nematote manęs.
Ne dėl įskaudusių akių
Ir ne todėl, kad to nenoriu;
Tereikia pasakyt:
- Matau Tave!
Tik tiek,
Kad su jumis ir akyse
Savo paveikslu būčiau.
Jūs viską, žmonės, turit, viską,
Kad būčiau su Jumis šiądien
Visur ir visada...
Ot, ir dabar... Atrodytų
Kad scenoje tuščia vieta
Manęs nėra,
Bet girdit gi, suprantat –
Jūsų Dievas kalba.

                   Nutilo.
                   Tik bruzdėjimas girdėt tyloj,
                   Suprantant, kad žmogus taip bruzda -
                   Gal rankom taisinėja švarką,  
                   Gal koją perdeda kitur  
                   Gal barzdą, plaukus pašukuoja.
                   Nebūna sąstingyj žmogus
                   Net tyloje,
                   Net vienumoj,       
           Netgi bažnyčioj prie altoriaus.
                  
                  Ir jau kitu balsu::                    

VIEŠPATS                  
Laba diena.
Ir ji tebūna mums tokia
Lig salėje nebūtų Dievo.
Juk atėjau pas jus
Pasikalbėti ir išgirsti
Kaip kalbasi žmogus su žmogumi.
Konferansjė, prašau,
Priimk kaip netikėtą svečią -
Kuomet visur esi,
Kam gali šaut į galvą,
Kad reikia dar kažkur ateiti.
Tai panašu jau
Į sviestuotą sviestą.
Bet matote- aš atėjau.
O vardas, pavardė
Tebus gal Feliksas Miškinis -
Šilų žmogus, kaip jūs visi.
Nelengva būti žmogumi,
Tačiau manau,
Kad man padėsite juo būti.
Čia daug apylinkių gražių
Ir žmonės gražūs
Noriu pabūt vienu iš jų,-
      
                     Taip tarė Dievas
                     Ir publika pamatė,
                     Kaip scenoj siluetas šviečias.
                     Pradžioj jis it blyškus šešėlis,  
                     Paskui šviesiau, šviesiau –
                     Šviesa jau iki kūno
                     Ir štai jau šypsos Feliksas Miškinis,
                     Šilų žmogus, šilinis.
                    
                            b. d.