Balkšvo smaragdo arkliukų nugaromis
čiurleno nakties kalno
šaltiniai.

Rapolai. Seniai buvau beužėjęs.
Žinai, vis to laiko nėr.
Čia rytas, čia žiūrėk jau vakaras,
o darbai gi vietoj nestovi –
tai tas, tai anas. Tai žiū jau vėl kas griūva.

O va Vainius tai viską spėja –
auksines rankas turi, o ir pačią darbinykę.
Kaip stoja abu darbuosna,
tai atrodo ir kuosos jiem ne klykia,
o volungėm suokt pradeda.

O va Viktės gaila – visai sukiužo moteriškė.
Ir bėdos visos užpuolė –
karvė nepasiveršiavus, kaip gulė,
taip gulė ir nepakilo jau.
Vištos prapuolė.
Vanagų aplink mus lyg ir nebuvo,
gal kiaunė įsitaisė.
Paršiukas liko, bet, kad ji
jau ir ligi jo beveik nedaaina.
Slaugos namuosna pasdavus buvo, bet
vis to paršėko gaila – nei palikt, nei parduot,
o ir kas čia pirks – visi savus vos apeina.
Gaila.

Tadžiaus sūnus į ponus išėjo – kažkur
valdžioj, sako, trinas.
Tai tam gerai. Vaikas pats nors ir retai aplanko
ale bernus kažkokius atsiunčia – tai tie
viską nudirba ir dar pinigo nuo sūnaus palieka.
Gerai, kad vaikis geras užaugo.

O prisimeni apie plikkalnį kai pasakojau –
varnos dingo.
Tylu tylu ten dabar taip.
Ir beržiukas išaugo – mažylis toks dar,
svyruoja, siūruoja vėjo kedenamas.
bet užaugs dar, užaugs.
Ir Dabkovskį primins šakelių šiurenimu.

Va, pasėdėjau, pašnekėjau.
Ne viską, aišku, papasakojau,
bet gal kitą kartą.
Einu. Iki, Rapolai, ramybės.

Balkšvo smaragdo arkliukai
maudėsi vakaro tylos protakose.
Skalavo karčius, gludino kanopas
Mėnulio tako brastos žvirgžde.

Toli, sparnų mostų bangavimu,
mėnulio pilnatį dengė
praskrendančių gervių trikampis.