Šnekas juodbruvąs vakarą tolumąs
Insibrydį tumsian ažutekin.
Šviesių žvaigždį – saulėlidžią dovanų
Nuskandins senas vakaras upej.
Pilkąs dulkęs unt kelią sugulusiąs,
Ažsimiršį lakštingaląs švilpauja,
Šienpjaviai, tylūs vakarą sūnūs
Rasoj savą dalgį suvilgą.
Rukuos insisūpį rasakiląs
Lauks atriedunt menulią, lyg obalią,
Dienąs kniumba pavargį, jau vakaras,
Iškankintas gyvenimą sopulią.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-06-24 01:51:50
Kaip paprastai, bet kaip tinka čia lyg obuolio
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 20:22:32
Kas nekalba, jūsų eilėse prabyla, o šienpjoviai - tai lyg antikos laikų herojai, likimo lėmėjai.Labai jausminga, lyriška.Šaunu.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-01-26 07:47:06
Puiku, kad mūsų kūryba įgauna kitakių atspalvių. Lauksma da.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2010-01-24 21:22:07
Patiko...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-01-24 21:20:25
labai mielas... gaila tos dienos, tiek iškankintos...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-01-23 18:57:28
dienąs klumpa pavargį-graži metafora.o dar išreikšta aukštaičių tarme.Patiko. (ir ne del to,kad esu aukštaitę)
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2010-01-23 16:10:41
Dailus ir dainingas kūrinys.