Peržydėjusios orchidėjos atsigula ant rankų
Amžino poilsio, nelaukdamos lietaus.
Aplink tavo galvą ratus suks balandis –
Tai mano vėjas tikėjimo dangaus.
Išvaikščiotas sniegas kartais gailiai inkščia,
Sutrūkusiom lūpom kalba senas maldas.
Stikliniais pirštais verti lapą knygos,
Kurios svetimos rankos ir širdys neras.
Balti žiedai ašarose plaukia,
Ne, ne mano, bet vistiek skaudu
Kai šauki mane Orchidėja – svetimu vardu.
Lietus paprašo tylos savo melodijai,
Bet jo negirdi mano širdis išlašėjus
Kai po kojom mėtosi orchidėjos.
Jutta
2010-01-22 17:13:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-01-26 13:02:16
Tai yra itin proziškas tekstas. Keliais rimavimo štrichais mėginama „pritempti“ iki poezijos, bet, kaip ten bebūtų, nepanašu, jog tai pavyktų. Perdėm sentimentalu, nors, gali būti, kad rašyta nuoširdžiai... Paskutinė eilutė kažkaip tiesmukai „mėtosi“... Sutrūkusiom lūpom maldas kalbantis inkščiantis sniegas – visai įdomu. Žiedai, ašaros ir orchidėjos – nuvalkiota. Sėkmės.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-23 09:37:43
Išvaikščiotais sniegais išbarsto orchidėjas... tad nesvarbu kokiais vardais
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-01-22 17:31:34
...puikus....
Anonimas
Sukurta: 2010-01-22 17:23:09
gražiai nulašėjo :)