Peržydėjusios orchidėjos atsigula ant rankų
Amžino poilsio, nelaukdamos lietaus.
Aplink tavo galvą ratus suks balandis –
Tai mano vėjas tikėjimo dangaus.

Išvaikščiotas sniegas kartais gailiai inkščia,
Sutrūkusiom lūpom kalba senas maldas.
Stikliniais pirštais verti lapą knygos,
Kurios svetimos rankos ir širdys neras.

Balti žiedai ašarose plaukia,
Ne, ne mano, bet vistiek skaudu
Kai šauki mane Orchidėja – svetimu vardu.

Lietus paprašo tylos savo melodijai,
Bet jo negirdi mano širdis išlašėjus
Kai po kojom mėtosi orchidėjos.