Nulieta melodija iš aukščiau
Pagirdo protą, sumaniau
Parėkauti kuo garsiau,
Taip aplenkdamas mirtį.

Ji už manęs, vis dar matau,
Ką reikėjo žinoti, daryti,
Bet atgailaudamas nespėjau.
Palieku šį raštą mamytei.

Sakai, bėgti nėra kur,
Bet ašaros juk bėga,
Lyg sakai iš medžio drevės,
Ir lengvai, lengvai krenta į sniegą.

Vėjas žvarbus, lyg pragaras baisus,
Pokši žaibas baltu sidabru,
Bėgdamas vingiuotu keliuku,
Trenkė, taikliai šįkart pataikė:
Po gyvenimo medžiu,
Mano kūnui miegant.

Pabudau…