Kaskart gavusi /nusipirkusi naują kokia nors ypatinga detale pasižymintį sąsiuvinį pasižadu sau: „čia rašysiu tik tokius dalykus kuriuos būtų vėliau įdomu pačiai pasiskaityti ar net anūkams po ŠIMTO metų parodyti“. Kokią savaitę sąsiuvinis/užrašų knygutė guli nė nepaliestas. Neatsiranda minčių ar įvykių, kurie atrodytų pakankamai prasmingi užfiksuoti naujame švariame lape. Kai po kurio laiko pagaliau sumąstau daugmaž visai tinkantį įvykį/minčių žaismą naujajam savo sąsiuviniui, stengiuosi nepasišiukšlinti.  Rašau kruopščiai, dailyraščiu kai kurias raides dar labiau pavingiuodama idant tik gražesnės būtų. Tekstui įpusėjus mano raštas būna smarkiai pakitęs nuo pirmosios eilutės. Nebe taip dailiai išsirietusi „s“ nugarėlė „t“ kryželis nebeprimena gotikinio šrifto o „f“ nebekonkuruoja su smuiko raktu. Jei visas grožis dingtų įsijautus į rašliavą galbūt taip nepurkštaučiau. Tačiau man paprasčiausiai nusibosta. Rašyti. Tuomet nusprendžiu kad tai tik pirmasis lapas toliau bus gražiau/tvarkingiau/nuoširdžiau, tačiau nė velnio. Raidžių metamorfozė pasikartoja dar keliuose puslapiuose o tada... Gėdingiausia dalis. Pradedu piešti sąsiuvinyje, teisindamasi sau kad žavios iliustracijos tik pagyvins mano tekstus. Galbūt tuomet ir raidžių figūros nebebus tokios svarbios (juk moterìškos savo fizinius „defektus“ maskuoja brangiais ir humaniniais skudurais). Toliau dar baisiau. Penktame ar šeštame puslapyje atsiranda pirkinių sąrašas, toliau – paskaitos konspektai, planas kaip rasti vieną šaunią kavinę pieštas draugei. Dar bandau save įtikinti, kad taip – tik geriau. Sąsiuvinis atspindės mano kasdienybę. Melas veikia tol, kol nesuprantu akivaizdžios tiesos. O kai mieloji pasibeldžia sutrūnijusiu (nuo dažno naudojimo) belstuku sąsiuvinio lemtis tampa aiški. Išplėšiami pasilikti vos keli lapai, vienas aplaistytas vynu, kurio dėmė taip panaši į širdį, o kitas su neilgu melancholišku eilėraščiu, kuris buvo parašytas nakty, geriant ašaromis skanintą kakavą.
Taip ir su dėdule gyvenimu. Nesyk esu pasižadėjusi – nuo rytoj pradėsiu sportuoti, sveikai (gerai jau, SVEIKIAU) maitintis, perskaitysiu kasdien po penkiasdešimt puslapių knygos (žinoma rimtos o ne populiariosios), skirsiu bent po valandą kūrybai ir mylimajai (gitarai)... Sąrašas tęstinas. Jo ilgumas tiesiogiai proporcingas tądien užplūdusiam pasiryžimo stiprumui. Deja, nuo rytojaus nepradedu – tai man reikia pasilepinti po prastai pasisekusio kontrolinio, tai naujas „Iliustruotojo mokslo“ numeris pasirodo naudingesnis už Kamiu „Marą“, tai nusprendžiu kad su mylimąja šiandien meile neužsiiminėsiu geriau paklausysiu kaip tai daro metallica. Galų gale kai ryte atsibudusi pasijuntu pakankamai pajėgi jogos pratimams, randu laiko ir mylimajai, ir Kamiu kai VISĄ dieną praleidžiu tiksliai pagal grafiką, nusprendžiu kad tos dienos lape velniškai trūko piešinėlių, taigi kitądien jau einu su kursioke į kiną, palikusi savo mylimąją tuščiai viltis kad šiandien dar pabūsim kartu. Na, o toliau jau pagal taisyklę – pirkinių sąrašas – ledai pusryčiams vietoj jogos, planai kaip rasti vieną, kitą, trečią kavinę, ne metallicos, bet neblogi koncertai. Kol iš taip kruopščiai planuotos dienotvarkės pereinu į samaninę (pilka spalva per graži jai apibūdinti) kasdienybę. O tada ateina JI – tiesa – ir parodo, kad iš visą sezoną kaupto, prižiūrėto gyvenimo pasiimti tegaliu kelias akimirkas – džiaugsmo šokį, kai mums su mylimąja pavyko pritarti garbinamai metallicai, nuostabią popietę su drauge, po jogos kertant ledus ir tą pačią vyno dėmę...
Tiek ir lieka iš manęs – keli lapai, kurie nėra nei pirmieji, ištobulintomis raidžių figūromis, nei paskutiniai, akį rėžiantys nenaudingų pirkinių sąrašu. Tiek ir lieka iš manęs. Keli lapai. Bet jie tokie artimi savo forma ir skoniu, kad net negaila likusių mesti į ugnį – idant kaip feniksas naujo sąsiuvinio pavidalu vėl pas mane sugrįžtų.