Radau tave ant gervuogių šakos.
Tris dienas ir naktis pražiūrėjai,
įmerkęs kojas į balto sniego pusnį.
Sušalęs, praalkęs tupėjai žiemos pakąstam
krūme ir laukei šilumos
juodom anglies akutėm savo.
Įsodinau į delnus,
priglaudžiau ir kalbinau nebylų.
Bet neprisišaukiau.
Paklydęs žvilgsnis sklandė tolumoj...
Prabėgo trys pilnatys.
Ištupėjai ant mano peties.
Iš pradžių – statulos pozoj,
vėliau atlipdei įšalusius sparnus,
o vakar net mačiau plasnojantį...
Tik šįryt, su aušra,
lyg žaibo dūris
pakilai į svaigią padangę,
įgavai pagreitį ir smigai žemyn
– tiesiai į mane.
Įstrigai jaunoj krūtinėj – netoli širdies.
Dabar jaučiu – atšyla tavo ledo plunksnos,
kerojasi ir kelia mane savo mažyčiais
sparnais nuo žemės...
Dar net diena nespėjo sutemti,
o aš jau
dainingai nebenoriu nusileist.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-01-21 20:56:51
Nesistengiau į kūrinį įlieti jokio rimo, tad nemanau, jog turėčiau jį priskirti prie poezijos prozos. Kaip "nebeieškau" rašė, tai tarsi laiškas sau. Laiškas, gulantis į dainuojančia širdį...
Jei būčiau norėjusi savo kūrinį pateikti kaip poeziją prozą, galbūt būtų užtekę ir trumpesnio pasakojimo, sutelpančio į mažesnį kiekį eilučių, kaip kad jūs ir siūlėte. Dėl "statulos prozos" - man pačiai kliuvo žodis "poza", o ne "statula". Manau, kad "statula" puikiai atspindi sąstingį, visišką suakmenėjimą ir nejudrumą, kurį pabrėžti aš ir siekiau. Ačiū už visus pastebėjimus ir komentarus:)
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2010-01-20 20:04:28
Pritariu Ramunei. Net nėra ką ir pridurt.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-19 23:14:15
subtilus pakilimas,keri...
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-01-19 19:57:15
mm, nors glausk prie širdies tokį. man labai patinka.