Pakilau...

Radau tave ant gervuogių šakos.
       Tris dienas ir naktis pražiūrėjai,
                 įmerkęs kojas į balto sniego pusnį.

Sušalęs, praalkęs tupėjai žiemos pakąstam
               krūme ir laukei šilumos
          juodom anglies akutėm savo.

                  Įsodinau į delnus,
        priglaudžiau ir kalbinau nebylų.
                 Bet neprisišaukiau.
       Paklydęs žvilgsnis sklandė tolumoj...

Prabėgo trys pilnatys.
Ištupėjai ant mano peties.
Iš pradžių – statulos pozoj,
vėliau atlipdei įšalusius sparnus,
o vakar net mačiau plasnojantį...

Tik šįryt, su aušra,
          lyg žaibo dūris
  pakilai į svaigią padangę,
                įgavai pagreitį ir smigai žemyn
                 – tiesiai į mane.
Įstrigai  jaunoj krūtinėj – netoli širdies.

Dabar jaučiu – atšyla tavo ledo plunksnos,
   kerojasi ir kelia mane savo mažyčiais
                             sparnais nuo žemės...

Dar net diena nespėjo sutemti,
o aš jau dainingai  nebenoriu nusileist.
MoneLi

2010-01-19 19:32:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): MoneLi

Sukurta: 2010-01-21 20:56:51

Nesistengiau į kūrinį įlieti jokio rimo, tad nemanau, jog turėčiau jį priskirti prie poezijos prozos. Kaip "nebeieškau" rašė, tai tarsi laiškas sau. Laiškas, gulantis į dainuojančia širdį...
Jei būčiau norėjusi savo kūrinį pateikti kaip poeziją prozą, galbūt būtų užtekę ir trumpesnio pasakojimo, sutelpančio į mažesnį kiekį eilučių, kaip kad jūs ir siūlėte. Dėl "statulos prozos" - man pačiai kliuvo žodis "poza", o ne "statula". Manau, kad "statula" puikiai atspindi sąstingį, visišką suakmenėjimą ir nejudrumą, kurį pabrėžti aš ir siekiau. Ačiū už visus pastebėjimus ir komentarus:)

Vartotojas (-a): Raktažolė

Sukurta: 2010-01-20 20:04:28

Pritariu Ramunei. Net nėra ką ir pridurt.

Vartotojas (-a): Maybe

Sukurta: 2010-01-19 23:14:15

subtilus pakilimas,keri...

Vartotojas (-a): Enėjo duktė

Sukurta: 2010-01-19 19:57:15

mm, nors glausk prie širdies tokį. man labai patinka.