Radau tave ant gervuogių šakos.
       Tris dienas ir naktis pražiūrėjai,
                 įmerkęs kojas į balto sniego pusnį.

Sušalęs, praalkęs tupėjai žiemos pakąstam
               krūme ir laukei šilumos
          juodom anglies akutėm savo.

                  Įsodinau į delnus,
        priglaudžiau ir kalbinau nebylų.
                 Bet neprisišaukiau.
       Paklydęs žvilgsnis sklandė tolumoj...

Prabėgo trys pilnatys.
Ištupėjai ant mano peties.
Iš pradžių – statulos pozoj,
vėliau atlipdei įšalusius sparnus,
o vakar net mačiau plasnojantį...

Tik šįryt, su aušra,
          lyg žaibo dūris
  pakilai į svaigią padangę,
                įgavai pagreitį ir smigai žemyn
                 – tiesiai į mane.
Įstrigai  jaunoj krūtinėj – netoli širdies.

Dabar jaučiu – atšyla tavo ledo plunksnos,
   kerojasi ir kelia mane savo mažyčiais
                             sparnais nuo žemės...

Dar net diena nespėjo sutemti,
o aš jau dainingai  nebenoriu nusileist.