Žemę sutemos gaubia,
Kelias priekyje rangos,
Vairą laiko stipriai
Tavo vyriškos rankos.

O už daug kilometrų
Tyliai meldžias mama.
Ir su nerimu laukia
Išsiilgus šeima.

Tu stengies neužsnūsti,
Mirga kelkraščiai tiesūs,
O iš priekio artėja
Tamsą skrodžiančios šviesos.

Ir staiga išgirsti
Klaikų stabdžių žviegimą.
Supranti – vėl išėjo
Apgauti likimą.

   ....................

    
Už lango pusto, vėjas.
Naktis juoda, gili,
Tik vienišas vežėjas
Tuščiam, baltam kely.

Žibintai narsiai plėšo
Juodos nakties skraistes.
O mintys švelniai piešia
Sūnelio rankutes.

Vežėjo niūrų veidą
Nušviečia šypsena,
Ir  gūdų vėjo aidą
Nutildo jo daina.

Jo akys stebi kelią,
Naktis, juoda, gūdi.
Jis vežasi sūnelį
Kartu savoj širdy.