Kelyje

Žemę sutemos gaubia,
Kelias priekyje rangos,
Vairą laiko stipriai
Tavo vyriškos rankos.

O už daug kilometrų
Tyliai meldžias mama.
Ir su nerimu laukia
Išsiilgus šeima.

Tu stengies neužsnūsti,
Mirga kelkraščiai tiesūs,
O iš priekio artėja
Tamsą skrodžiančios šviesos.

Ir staiga išgirsti
Klaikų stabdžių žviegimą.
Supranti – vėl išėjo
Apgauti likimą.

   ....................

    
Už lango pusto, vėjas.
Naktis juoda, gili,
Tik vienišas vežėjas
Tuščiam, baltam kely.

Žibintai narsiai plėšo
Juodos nakties skraistes.
O mintys švelniai piešia
Sūnelio rankutes.

Vežėjo niūrų veidą
Nušviečia šypsena,
Ir  gūdų vėjo aidą
Nutildo jo daina.

Jo akys stebi kelią,
Naktis, juoda, gūdi.
Jis vežasi sūnelį
Kartu savoj širdy.
pabiruogė