Rausvuose delnuose laikysiu
nušalusias vyšnias.
Šerkšnu apsidengusias ir
paliktas verkti vienas.
Nesušylančiais pirštų galiukais
mėginsiu jas apglėbti.
Sušildyti.
Nešiu į saulę ir leisiu
skristi į tolius.
Stengsiuosi sulaukti kitos žiemos
ir pražydusių vyšnių tavoj širdy...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2010-01-18 16:19:49
Pradžia taip. Vėliau išsivysto į bereikalingą lyriką ir čia suklumpa. Sėkmės ieškant.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-17 23:33:23
Labai neblogai! Gražu, kad vyšnios paliktos vienos verkia, kad joms leidžiama skristi į tolius. Atrodo, nieko naujo - daug kas rašyta apie šąlančią gamtą, bet čia visai savitai pažiūrėta.
Sveikinu.