Pavydas, pyktis – tik jausmų kaita.
Išsaugoki, kas amžiams lieka! –
Kada krūtinėj virpa šiluma,
O rankos tirpdo sausio sniegą.
Esi tu be manęs, aš – be tavęs,
Ir vėlei lieptas upėn griūva.
Kas mus dabar iš nerimo išves
Lyg neregius per klaidžią pūgą?
Užtenka praradimų, netekčių
Tave kas vakarą arti jaučiu.
O sapnas juk ne mūsų užsakytas,
Ir vis neaušta lauktas naujas rytas.
Kai vaikštau – žemės nejaučiu po kojom, –
Tarsi sapne tikrovėje klajoju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-24 02:15:46
Man jis sonetiškai - sonetiškas :) Klasika padvelkęs... aišku, norėtųsi "naujų vėjų", kaip pasiskyta žemiau, tačiau sielą pasiekė...
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-01-20 11:47:12
Trečioje strofoje reikėtų pakoreguoti skyrybą...
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-01-20 11:44:42
Sonetiškas. Nors ypatingų gelmių nekabina, paperka savo paprastumu. Tvarkingai pateiktas.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2010-01-18 10:02:37
Lyriška, taikliai sudėtas kūrinys. Tik naujų vėjų, akcentų neradau.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-17 17:27:16
Kuo toliau skaičiau, tuo aiškiau ir geriau darėsi. Yra silpnų vietų, tačiau bendras vaizdas neblogas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-17 00:14:45
O sapnas juk ne mūsų užsakytas... Tuo labai daug kas pasakyta. Kaip ir pagrindinė soneto frazė. Ir šiaip jau labai patiko. O kodėl sonetuose nėra autorių? Net nežinau ką čia pagirti...