Pavydas, pyktis – tik jausmų kaita.
Išsaugoki, kas amžiams lieka! –
Kada krūtinėj virpa šiluma,
O rankos tirpdo sausio sniegą.                

Esi tu be manęs, aš – be tavęs,
Ir vėlei lieptas upėn griūva.
Kas mus dabar iš nerimo išves
Lyg neregius per klaidžią pūgą?

Užtenka praradimų, netekčių                                          
Tave kas vakarą arti jaučiu.
O sapnas juk ne mūsų užsakytas,

Ir vis neaušta lauktas naujas rytas.
Kai vaikštau – žemės nejaučiu po kojom, –
Tarsi sapne tikrovėje klajoju.