Tamsa. Vien tik čia apstu, tamsa,
Kur delnai nušvinta tikėjimui sukilus,
Kur viltis suplasnoja ten pat ir nukritus.

Angelo akys apakina tamsos išpuoselėtą būrį,
Grėsmė man patapti kančia,
Regis, ten lyg nuo Nemuno vandenų žiūri,
Dalis manęs, prarasta niekingoje absoliutybėje.

Užteko tik pūstelt niekybę iš delnų,
Ir ši pavirto šviesiu stebuklu,
Su tyla ir žėrinčia rytu saulę aš vis dar tyliai einu,
Dievo palaimos įkvėptas, kur man vieta - danguje.

O iš čia jūs tokie maži,
Kiek? Skaičiuoju mintyse.
Graudu tikėtis, kai jumyse blogybė žydi,
Įsisūpavo pamesta, nuvytus pavasario gėlė vėjuose.

Kiek viename laše yra tyrumo?
Kas tai per daiktas širdis?
Jei trokšta išardyta būtis siausmo,
Jei byra vilkolakių giesmėse ši pilnatis.

Kas yra dangus?
Šviesos nutviekstas kelias.
O jei rytą vėlei prabudus,
Sužinosi: tai niekingas, tačiau realus sapnas.

Šviesa. Vien tik ten apstu, šviesa,
Kur meilė ir viltis - vienas kumštis, viena jėga,
Kur tęsias būtis amžina, kur viso gyvenimo tavo diena.