Ilgai mirkyta tulžyje, tu nepamiršk nektaro skonio,
Be nuodo buvęs trumpas mirksnis vartus į dangų tau atvers
Ir prieš skriaudiką nebeteks lankstytis prašant jo malonės -
Į savo širdžiai brangią vietą galėsi grįžti šimtąkart.
Tik pradaryk sapnų duris, tiktai nutiesk svajonių tiltus -
Ir maršus šventinius užgroja alpi bežodė jausena.
Pats Dievas prisega sparnus nuo purvo kad buities pakiltum,
Kad veidrodžiai neaimanuotų prikišę tiesą - tu sena.
Yra kas nutiesia kelius per prarajas į Amžinybę,
Yra kas šypsena svajinga išlygina visas raukšles -
Du žmonės brenda per lankas už rankų meiliai susikibę.
Tavy išlikusį nektarą ar tulžimi užlietų kas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-16 19:41:48
Pats Dievas prisega sparnus nuo purvo kad buities pakiltum,
...pasiimu...labai patiko...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-01-16 17:39:09
Nijolenos stilius. Dramatiška, skausminga ir viltinga.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-16 15:34:42
Sveikinu, kad raiškos atžvilgiu nepasukate paprastesniais keliais. Išlaikytumas per visą eilėraštį.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-16 15:25:03
"Pats Dievas prisega sparnus nuo purvo kad buities pakiltum" - puikuma.