Ilgai mirkyta tulžyje, tu nepamiršk nektaro skonio,
Be nuodo buvęs trumpas mirksnis vartus į dangų tau atvers
Ir prieš skriaudiką nebeteks lankstytis prašant jo malonės -
Į savo širdžiai brangią vietą galėsi grįžti šimtąkart.

Tik pradaryk sapnų duris, tiktai nutiesk svajonių tiltus -
Ir maršus šventinius užgroja alpi bežodė jausena.
Pats Dievas prisega sparnus nuo purvo kad buities pakiltum,
Kad veidrodžiai neaimanuotų prikišę tiesą - tu sena.

Yra kas nutiesia kelius per prarajas į Amžinybę,
Yra kas šypsena svajinga išlygina visas raukšles -
Du žmonės brenda per lankas už rankų meiliai susikibę.
Tavy išlikusį nektarą ar tulžimi užlietų kas?