Kas žmogų ir žolę susieja?
Kas suveda vienas prie kito takus?
Kodėl liūdesio šešėliai kas metai ilgėja,
o džiaugsmo trumpėja perpus?...
Gali klausti, ir klausti, ir klausti, -
atsakymų, aišku, nėra.
Gal tik varna praskrisdama kranktels,
gal tik kūdra sumurmės kur varle...
Kurgi eit? Ko ieškoti pasauly?
Šilumos? Tiesos? Savo žvaigždės?
Tavo dienos – citrinos išpaustos
kraujo, ašarų, prakaito upėm tekės...
Tiktai šitaip prie savęs priartėjam,
tiktai šitaip tampame – Aš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-24 02:05:52
Norisi pritarti Aizbergui dėl ritmo :) privertė nusišypsoti toks labai netikėtas ir tikrai fainas išsireiškimas kontekste: "gal tik kūdra sumurmės kur varle..."
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2010-01-20 08:06:23
Aišku rimas ir ritmas kirvuku iškapotas – su dilde nelabai čia ką beištiesinsi... Antroje strofoje apeliuojama į įsiklausymą, o tai jau ne taip ir blogai... Galima ir visomis eilutėmis klausti, nematau tame nieko bloga, tik svarbu, kaip tai išrutuliuosi. Kiek padrika... Per kančios syvus, išspaustą citriną, išgrynintos savos esybės link. Reikėtų tobulinti raiškos būdą.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-17 17:18:59
Taip ir neaišku kokiu būdu priartėjame prie savęs. Daug klausinėdami?
Anonimas
Sukurta: 2010-01-16 11:19:59
kūdra sumurmės varle
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-01-15 19:30:31
silpnokai.