Kas žmogų ir žolę susieja?
Kas suveda vienas prie kito takus?
Kodėl liūdesio šešėliai kas metai ilgėja,
o džiaugsmo trumpėja perpus?...

Gali klausti, ir klausti, ir klausti, -
atsakymų, aišku, nėra.
Gal tik varna praskrisdama kranktels,
gal tik kūdra sumurmės kur varle...

Kurgi eit? Ko ieškoti pasauly?
Šilumos? Tiesos? Savo žvaigždės?
Tavo dienos – citrinos išpaustos
kraujo, ašarų, prakaito upėm tekės...

Tiktai šitaip prie savęs priartėjam,
tiktai šitaip tampame – Aš.