(I.N.)
Pakalbėk man ką nors. Visą naktį, atrodo, klausyčiau.
Kai nutyla dangus ir įsiręžia Vilniaus pašvaistės.
Kai išardom vienatvę užsimerkdami plyta po plytos,
Kai pamirštama lošt, bet iš naujo išmokstama žaisti.
Ir kai sninga darkart, jog atrodo, kad tuoj išprotėsi,
Ir kai rašosi taip, lyg mėgintum save išsiversti
Iš kalbos, kurią kartais sukirba vadinti poezija
Ar tiesiog iš savęs. Kad galėtum iškęsti tą šaltį,
Nes, atrodo, žiema. Tokią žiemą dar daug kas atrodys.
Kojų mindomas sniegas kažką sau seniokiškai murma.
Dūžta varpas į erdvę. Skyla šerkšnas. Ir nuskrenda varnos.
Tarp buvau ir esu. Tįsta sutemos. Vakaro skvernas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 15:07:05
Kas liečia rimą, arba Jūsų labai gili fonetinė vaizduotė arba aš visiškai nemoku klausyti.
Kas liečia turinį: yra tikrai nuostabių minties perlų, kaip pvz: "Ir kai rašosi taip, lyg mėgintum save išsiversti"; "Kai pamirštama lošt, bet iš naujo išmokstama žaisti"
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-15 13:17:14
nuoširdus savęs išsivertimas,kaip medžio šerkšnas-drėgme iš savęs į stebuklą sušąlus...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 13:04:01
Kažin, ar galima vertinti. Tokį darbą leista tik komentuoti. Nuoširdumas įtikina. Jautrus kūrinys, lyriškas išsivertimas.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 10:58:01
Šauniai, paklibina stygas pasąmonės.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 09:24:28
Prie kavos puodelio - man tiko...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-01-15 09:11:09
...kai išardom vienatvę užsimerkdami plyta po plytos... Žavu..