(I.N.)

Pakalbėk man ką nors. Visą naktį, atrodo, klausyčiau.
Kai nutyla dangus ir įsiręžia Vilniaus pašvaistės.
Kai išardom vienatvę užsimerkdami plyta po plytos,
Kai pamirštama lošt, bet iš naujo išmokstama žaisti.

Ir kai sninga darkart, jog atrodo, kad tuoj išprotėsi,
Ir kai rašosi taip, lyg mėgintum save išsiversti
Iš kalbos, kurią kartais sukirba vadinti poezija
Ar tiesiog iš savęs. Kad galėtum iškęsti tą šaltį,

Nes, atrodo, žiema. Tokią žiemą dar daug kas atrodys.
Kojų mindomas sniegas kažką sau seniokiškai murma.
Dūžta varpas į erdvę. Skyla šerkšnas. Ir nuskrenda varnos.
Tarp buvau ir esu. Tįsta sutemos. Vakaro skvernas.