Sušalusi tyla
pražilusio medžio viršūne keliauja mėnulio veidas blyškus
susisupa prisiminimai apsiaustu nakties sutemų
sklendžia mažytė atodūsio snaigė į delną tavo lemties
šiandien taria vardus užmiršties tyloje pasilikę daiktai
pasiliki
prašau
sekundei
mirksniui vienam
sušalusią tylą uždangą juodą
nuleidžia angelas nebūties ir tamsos
sugroki lemtie sušalusio laiko
žodis tyliai vardu pasilieka
laiko žingsniai
veidu siela
keliauja
pražilusiomis medžio viršūnėmis
adatėlėmis ledo
į širdį
giliai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-14 01:22:12
Per gamtos vaizdus į jausmus... O jausmų daug, daug. Ir jie tokie ryškūs.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-14 00:47:07
Jautriai beldžiasi... gan poetiška kalba, subtili.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 21:00:11
Tylos varveklis.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 20:58:50
Autorė pasižymi tuo švelniu jautrumu. Žavus darbas.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 20:35:53
...graži Atmintis.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-01-13 19:24:19
pražilusiomis medžio viršūnėmis
adatėlėmis ledo
į širdį
giliai - nepakartojamos eilutės! Dėl struktūros, galbūt per daug centralizuotai viską pateikėt. Bet tame taip pat slypi savotiškas žavesys. Neįsivaizduoju taip man patikusio išsireiškimo apie ledo adatėles užrašyto vienoje eilutėje (:
Vartotojas (-a): Dopaminas
Sukurta: 2010-01-13 18:05:13
Tai kas čia? Stovas vazai padėti ar struktūralizmo eiliavimas?