Kaip gaisrą tramdant kūniškas reikmes
Aukoti tenka didžią dalį laiko,
Apkerpėt rūpesčiais, ramybę sielos mest
Ir ne gyvent, bet romiai prisitaikyt.
Pabuvus dieną arkliu kinkiny,
Ilgam pakinktai įspausti išlieka.
Kam reikalingos burės šuliny?
Pasauly ankšta. Net ne žmogui - sliekui.
Juokinga - stumdos daug didžiulių „aš“
Prie sosto, lobio, ar tiesiog prie lovio.
Gal filosofas, gal kvailys - kažkas
Nuo bendro bruzdesio atokiai vienas stovi.
Apžvelgia dangų, vandenų gelmes.
Jam per slopu, minioj erdvės per maža,
Nes ten ramybę sielos tenka mest
Ir vilkt ne savo, bet žmonijos lažą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-01-12 21:56:24
Puikus klausimas: "kam reikalingos burės šuliny?"
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-12 19:38:52
Giliai panarstyta. Tokį kūrinį sunku surimuoti, kad nedingtų mintis, o čia viskas labai dera. Tikiuosi Nordas su manimi pasidalys:)
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2010-01-12 18:00:18
Pasiimsiu. Labai šaunus darbas. Dėkui.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 17:40:49
Autorės kūrybos bruožas - egzistencinių, visuotinių problemų sprendimas. Pilnas darbas, prasmingas.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-12 17:01:57
Nuo bendro bruzdesio atokiai vienas stovi. Matomai, kad poetas. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 16:18:24
Puikus kūrinys, veintisas ir sklandus.