Kaip gaisrą tramdant kūniškas reikmes
Aukoti tenka didžią dalį laiko,
Apkerpėt rūpesčiais, ramybę sielos mest
Ir ne gyvent, bet romiai prisitaikyt.

Pabuvus dieną arkliu kinkiny,
Ilgam pakinktai įspausti išlieka.
Kam reikalingos burės šuliny?
Pasauly ankšta. Net ne žmogui - sliekui.

Juokinga - stumdos daug didžiulių „aš“
Prie sosto, lobio, ar tiesiog prie lovio.
Gal filosofas, gal kvailys - kažkas
Nuo bendro bruzdesio atokiai vienas stovi.

Apžvelgia dangų, vandenų gelmes.
Jam per slopu, minioj erdvės per maža,
Nes ten ramybę sielos tenka mest
Ir vilkt ne savo, bet žmonijos lažą.