Santrauka:
Kažkada dukra Kalėdų senelio paprašė balto arkliuko
Tėti, nupirk man
baltą arkliuką.
Karietą nusipiešiu pati.
Nulipdysiu molio sparnus,
iškaišysiu plunksnomis
ištrauktomis iš senos
močiutės pagalvės.
Įkinkysiu vaikystės
sapnus ir svajones –
lai skrieja toli,
kur jų neregėjo.
Tėti, ar pastebėjai –
aš jau užaugau.
Kada nors
išlydėsiu ir nūdienos
svajas.
Tik jos išskries rožiniu
arkliuku.
Tėti, juk jaunystė
vaiskiai nuostabi.
Oi. Įlūžo sparnas.
Suklijuok.
Tu juk moki.
Juk sapnai negali neišskrist,
svajoms reikia erdvės.
Tėti, o
kokios spalvos
tavo arkliukas?
Nežinau.
Gal palšas.
Bet jis paikas pabėgo.
Dabar neturiu.
Bet ieškau.
Ieškau tos įmantriai
netikėtos spalvos.
O dabar imk savo
baltą arkliuką.
Tik neskubėk jo
išleist.
Dar neskubėk.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-30 16:06:30
chi :) kaip miela :)
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-01-20 08:56:10
Vis sugrįžtu. Taip subtiliai tik tėtis gali paprašyti.
Labai patiko minties pateikimas.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 19:45:34
Įdomi struktūra. Mielas darbas...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-01-12 18:18:41
gyvenimiškai... ;)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-01-12 18:12:55
Gera mintis, gražiai sueiliuota.Šaunu.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 14:07:30
Kažkaip gal porą savaičių turiu mintyj eilių apie arkliuką. Kažkas irgi panašaus. Tik dar nesusidėliojo kaip eilėraštis :)
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-01-12 13:40:00
įstabu!