Tėti, nupirk man
baltą arkliuką.
Karietą nusipiešiu pati.
Nulipdysiu molio sparnus,
iškaišysiu plunksnomis
ištrauktomis iš senos
močiutės pagalvės.

Įkinkysiu vaikystės
sapnus ir svajones –
lai skrieja toli,
kur jų neregėjo.

Tėti, ar pastebėjai –
aš jau užaugau.
Kada nors
išlydėsiu ir nūdienos
svajas.
Tik jos išskries rožiniu
arkliuku.
Tėti, juk jaunystė
vaiskiai nuostabi.

Oi. Įlūžo sparnas.
Suklijuok.
Tu juk moki.
Juk sapnai negali neišskrist,
svajoms reikia erdvės.

Tėti, o
kokios spalvos
tavo arkliukas?

Nežinau.
Gal palšas.
Bet jis paikas pabėgo.

Dabar neturiu.
Bet ieškau.
Ieškau tos įmantriai
netikėtos spalvos.

O dabar imk savo
baltą arkliuką.
Tik neskubėk jo
išleist.
Dar neskubėk.