Santrauka:
Valia ar meilė? Aišku, kad meilė:)
Apsuksiu pavydą varine viela
Ir pyktį užkalsiu į dėžę.
Juk tu man – vienintelė, tu man – miela.
Stulpu iš betono stovėsiu.
Tirpdysiu paveikslą sieros rūgštimi,
Užmūrysiu ilgesį sienoj.
Degu tartum tošis kaitria ugnimi.
Ne tai –
Aš užgrūdintas plienas.
Jausmai – minus dešimt – ledo kristalai.
Širdis – plokštė marmuro.
Liesis
Kažkas toks lipnus.
Nejau neužšalo?
Gyvent be tavęs negalėsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mėnesiena
Sukurta: 2010-01-13 20:43:05
Auksiniai prisipažinimo žodžiai ,,Juk tu man – vienintelė, tu man – miela.,, ,,Gyvent be tavęs negalėsiu.,,.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-01-12 12:50:57
Kokie prisipažinimai. Visąlaik įtartinai atrodo tokie vyrų prisipažinimai, bet gražu. Paskutiniajame užkliuvau už 3-4 eilutės. Dar pagalvočiau, galbūt kaip nors kitaip pateikti jas abi.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-12 12:33:53
Toks tvirtai vyriškai suręstas... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 09:32:44
...kol gyvastis mumyse - mes šilti (:
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-12 09:04:46
Na, toks proletariškas:)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 08:16:48
Pyktis yra beprasmis, nes jis visada yra dėl kažko, kas jau praėjo.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-12 02:43:20
naujai nuskambėjo,manau autoriui pavydas į naudą,naujos emocijos ;)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-12 01:09:09
Na štai... Patiko tas pliūpsnis (beje, gerai surimuotas) - tokiu netikėtu pavidalu :) Būna, būna. Labai taiklu, pajuntamai... ir, kaip visuomet: "Nejau neužšalo?"
Anonimas
Sukurta: 2010-01-12 01:06:26
Pavydo sutramdymas labai vaizdžiai.