Lietaus lašai vagojo tavo galvą
ir puošė tavo plaukus taip baltai.
Jau užmiršai pavasarinę gaidą
ir vien tik rudeniu tu gyvenai.
Sidabro sruogos apšarmojo galvą,
bet akyse spindėjo šiluma,
Ruduo, jau vasaros pakeitęs spalvą,
vis priminė – ateis tava žiema.
Tada šiaurys atšaldys veido raukšles.
Tik negalės užpūst akių šviesos.
Nenugalės širdies, juk ji kaip paukštė
vis tiek ieškos gyvybės, šilumos.
Ieškos dainos, kurią visi pamiršo.
Kurią paliko vasaros rūke.
Prabėgę metai atminty išliko –
jaunystė liko tiktai dainoje...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-01-11 14:34:08
Padėliojau tarpelių po skyrybos ženklų, vistiek --> vis tiek.
Vientisas, nuoseklus darbas. Trečiuoju posmu kiek iškrentama iš bendro kūrinio ritmo.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-01-11 11:02:37
Daina–tai širdies plakimas ,gyvybės pulsas. Todėl ir jaunystė liko dainoje.O širdis, tikiuosi, dar ilgai dainuos:).
Anonimas
Sukurta: 2010-01-11 10:54:35
O aš sakyčiau jaunystė liko širdyje... Juk iš tikrųjų sensta tik mūsų kūnai...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-11 10:34:45
...Nenugalės širdies, juk ji kaip paukštė / vistiek ieškos gyvybės, šilumos...
Gražios mintys, ilgesiu pintos.