Lietaus lašai vagojo tavo galvą
ir puošė tavo plaukus taip baltai.
Jau užmiršai pavasarinę gaidą
ir vien tik rudeniu tu gyvenai.

Sidabro sruogos apšarmojo galvą,
bet akyse spindėjo šiluma,
Ruduo, jau vasaros pakeitęs spalvą,
vis priminė – ateis tava žiema.

Tada šiaurys atšaldys veido raukšles.
Tik negalės užpūst akių šviesos.
Nenugalės širdies, juk ji kaip paukštė
vis tiek ieškos gyvybės, šilumos.

Ieškos dainos, kurią visi pamiršo.
Kurią paliko vasaros rūke.
Prabėgę metai atminty išliko –
jaunystė liko tiktai dainoje...