Pastovėkim dar. Tegu sninga.
Leisk man džiaugtis pirmuoju sniegu.
Nekalbėk, tegu žemė užminga -
Man jos miegą pasaugot smagu.
Snaigės leidžiasi man ant blakstienų -
Savo bučiniu jas ištirpdyk.
Nori man pasakyt: „Tave vieną...
Aš žinau. Todėl net nesakyk.
* * *
Tu negąsdink manęs, vėjau, -
Žiemą jau daugsyk regėjau.
Nelipdyk snaigėm blakstienų,
Nebijau tavęs šiandieną.
Gal keista tapau truputį,
Jog panorau su rogutėm
Nusileist kartu su vėju -
Ten, kur vaikai čiuožinėja.
Vaikai stebis išsižioję:
Gal bobulė sukvailiojo?
..................................
Tik į pusnį pūkšt bobulė -
Ir linksma pusnyje guli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-10 22:00:26
Pirmas tikrai jausmingesnis jautresnis. Antrasis panašus į tiesiog sueiliuotą kalbą.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2010-01-10 19:13:44
Pirmasis eilėraštis parašytas jaunystėje, o antrasis dabar. Tiesiog norėjau parodyti, kaip skiriasi mano jaunystės žiema nuo dabartinės.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-01-10 19:11:42
Smagu skaityti, puikiai pagauta nuotaika - romantiškoji jaunystėje, ir valiūkiška - dabartyje. Pirmasis skambus, antrajame vietomis kiša koją mūsų abiejų aukštaitiška tartis, pav., pusNYje, vietoj pusnyJE :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-10 17:13:18
...toks gražus sukinys nuo ankstyvos jaunystės laikų. :) Tarsi rašyta dviem - suaugusiam ir vaikui. Patiko.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2010-01-10 15:49:08
Šiek tiek užkliuvo ganėtinai marga kūrinio struktūra. Visa kita - (ypač pradžia) jausminga, tačiau pabaigoje viską suvelia paskutinės keturios eilutės.