Aš nors vieną duobutę iš tavo barzdotojo skruosto
Pasidėčiau į stalčių – bet ją pasiliko kita.
Ji mane kartais juokintų, kartais begarsiai paguostų,
Kai kalbėčiau šventai įtikėdama, kad išgirsta.
Mano didelis stalčius uždžiūvo dėl ašarų stygiaus,
Nuo keistų atributų, kurie nebeteko reikšmės.
Net dienoraščio frazės pasenusios tyliai užmigo,
O laiškų buvęs kodas išnyko – jų jau nereikės.
Vien tik nerimo sapną – švelniausių rytų palikimą –
Dar po laiko pagalve apsnigusią naktį randu –
Ten pėdutės vaikų, kurie laksto nė sykį negimę
Ir duobutėm jaukiom man šypsaisi barzdotasis tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-01-28 23:06:06
...oi kaip nuostabiai eiliuota...o zodziai-tokie sodrus...o mintys tokios placios...kur man...iki Jusu...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-09 22:44:04
poetiškai. ir švelniai šį kartą :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-09 20:25:53
...ach, miela Ema...iki ašarų. Toks ilgesingas ILGESYS...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-09 14:22:25
...elegiškai švelniai...kaip romansas...skamba...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-09 12:29:44
Švelniai ir ilgesingai, su tikra, o ne dirbtine nostalgija. Labai gražu, labai patiko. Ypač „Ten pėdutės vaikų, kurie laksto nė sykį negimę“ išsireiškimas. Bet viena vieta truputį gadina eilėraštį. Kažkaip pritemptai, tik dėl rimo atrodo paskutiniai du žodžiai „barzdotasis tu“. Gal tą eilutę būtų galima kažkaip pakeisti? Bet tai mano tokia nuomonė, autorei geriau matyti. Pasiimsiu į mėgstamiausius vis tiek. Jau vien todėl, kad šiokią tokią barzdą irgi nešioju:)
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-01-09 12:08:10
...susimasčiau, prisiminimų stalčiuose, gilus ir prasmingas....