Aš nors vieną duobutę iš tavo barzdotojo skruosto
Pasidėčiau į stalčių – bet ją pasiliko kita.
Ji mane kartais juokintų, kartais begarsiai paguostų,
Kai   kalbėčiau šventai  įtikėdama, kad išgirsta.

Mano didelis stalčius uždžiūvo dėl ašarų stygiaus,
Nuo keistų atributų, kurie nebeteko reikšmės.
Net dienoraščio frazės pasenusios tyliai užmigo,
O laiškų buvęs kodas išnyko – jų  jau nereikės.

Vien tik nerimo sapną – švelniausių rytų palikimą –
Dar po laiko pagalve apsnigusią naktį randu –
Ten pėdutės vaikų, kurie laksto nė sykį negimę
Ir duobutėm jaukiom man šypsaisi barzdotasis tu.