Sulauki tu manų laiškų,
jie nepaklydo, rado kelią.
Laiškuos aš pas tave einu,
o čia liūdnai suklupusi ant kelių.
Sulauki meilės pranašų–
jie taip ilgai toli klajojo.
Daugybė angelų mažų
tavęs vienintėlio ieškojo.
Juos gaudė vėjas ir pūga–
aplenkdami kliūtis jie skrido.
Juk metai–ne viena diena–
Tamsybėj laiko nepaklydo.
Mojuodami baltais sparnais
jie tyliai pasibels į sapną.
Ir vėl laiškuose, kaip kadais
išvargusį matysi veidą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-01-08 22:11:49
Labai graži mintis - laiškai, kaip angelai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-08 21:23:01
...pritariu ...tik melodijos trūksta...graži ilgesinga daina...
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-01-08 20:48:37
Taip, laiškai iš praeities...Sunku buvo išlaukti 4 metus tarybiniam laivyne tarnavusio. Tas eilėraštis jau labai labai seniai rašytas ,ir tik neseniai atrastas.Gal ir reikėjo paredaguoti, tačiau vis dėlto palikau originalą–juk tai pirmasis meilės eilius.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2010-01-08 20:45:44
dainos tekstas. tik kokia melodija?
Anonimas
Sukurta: 2010-01-08 20:40:04
ajooo, aš irgi norėjau paklaust, kodėl suklupusi ant kelių, jei meilė "užaugina" sparnus??? O gal tai nelaiminga meilė?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-08 20:36:26
Meilės laiškai iš praeities. Gražu. Bet kodėl tokia liūdna nata apie dabartį „...čia liūdnai suklupusi ant kelių“?