Man nepamiršt Tavų žydrų akių,
Jaukios ramybės ir šiltų delnų,
Juoko, rytų, šypsenų tyrų,
Tų filmų, žvakių ir taurių, vyno pilnų.
Suprast, kad nepaslėpsi jausmo lede,
Suklupus verkti mėnesionoje,
Norėti bėgti pas Tave,
Tačiau nubudus skęsti savyje.
Belsti ir žiūrėti, kaip paskutinės durys
Lėtai lėtai su trenksmu užsidaro,
Ir vėl ieškot ieškot ieškot,
(Ne)tikėt ir toliau eit.
...nes lemta man gyvent nakties maldoj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mlle Rien
Sukurta: 2010-01-06 15:25:15
Beje, Jo akys, iš tiesų, yra žydros, ne mėlynos, vandenyno žydrumo spalvos... (mm) ;]]
Vartotojas (-a): Mlle Rien
Sukurta: 2010-01-06 15:24:30
Duris aš įsivaizduoju nerealistiškai, įjunkit fantaziją :) Įsivaizduoju, kad jos lėtai lėtai užsiveria, bet pagavus skersvėjį pasigirsta garsus trenksmas.
Tai buvo jausmų išliejimas, o iš to tikėtis kažkokio šedevro yra naivu. Išliejau save, tik tiek :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-05 23:49:38
Mane tai sudomino toks dalykas. Aišku nenoriu kabinėtis, nes pats nesu didelis poetas ar šeip kūrėjęs. Tik man logikos trūksta. Kaip durys iš lėto su trenksmu užsidaro? Reikia jas kaip reikiant stumtelt, kad trenksmas sklistų nuo jų, O išlėto veriant nebent girdėsi nesuteptų vyrių girgždesį :) Na svarbu, kad įdėta daug jausmų :) Manau svarbiausia kurti ne betkada, o tada, kai nori išlieti jausmus.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-01-05 23:24:36
oi,ta meilė....kaip seilė.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-05 22:10:44
pavyzdys kaip nereiktų rašyti
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-01-05 20:50:06
Dėmesio verta tik paskutinė eilutė, nes visa kita sulipdyta iš klišių. Na ir kas, jeigu jūsų mylimojo akys iš tikrųjų mėlynos. Bet kokiu atveju jos mėlynos, o ne žydros, todėl kam prisirišate prie girdėtų klišių? Be jų daug gražesnis kūrinys atrodytų.